Industrinė revoliucija Japonijoje

Šiais laikais tapo labai populiaru atsigręžti į savo šalies senąsias tradicijas, iš užmaršties nors trumpam prikelti klestėjusius amatus ir gyvavusias tradicijas. Tai turbūt geriausias šio laikmečio dalykas, nes tik žinodami kas buvome, suvoksime kas esame ir kuo turime būti. Su šia filosofine mintimi plačiau galima susipažinti panagrinėjus japonų kultūrą ir jos istoriją. O ji tikrai turi kuo pasigirti. Ir tai ne vien iš ryžių popieriaus pagamintos pertvaros ar unikali architektūra... Čia svarbiausias žmonių, kūrėjų mentalitetas ir dvasinis ryšys.
Japonai, būdami atidūs gamtai, jos grožiui, jautriai reaguoja ir į visus šiuolaikinės civilizacijos pokyčius. Japonų tolerantiškumas išugdė savotišką dvilypį mentalitetą: greitai perimama materialioji kultūra, tačiau išsaugomas tvirtas dvasinis pagrindas. Tuo iš dalies galima paaiškinti tą nedalomą kultūros visumą, kuri sujungia senąsias tradicijas ir naujausias XXI amžiaus idėjas ir suformuoja šiuolaikinės japonų kultūros ir dizaino fenomeną.
Nepaisant ilgo valstybės uždarumo ir izoliacijos nuo viso pasaulio, šaliai pavyko subrandinti savitą, pažangią ir šiuolaikinę civilizaciją. Nuo 1639 metų Japonija kelis amžius buvo užsidariusi ir iki XIX amžiaus vidurio neturėjo diplomatinių ryšių su Europos valstybėmis, išskyrus prekybinius kontaktus su keliomis Olandijos kompanijomis, Kinija ir Korėja. Uždaruoju laikotarpiu įsigalėjo griežtai reglamentuoti papročiai, sustiprėjus tradicinei kinų kultūros įtakai, plėtojosi unikali kultūra, menas. Iki XIX amžiaus vidurio Japonijos kontaktai su Europa buvo epizodiški, amžiaus viduryje Europos valstybių jūrų pajėgos įsitvirtino Indijos vandenyne, užvaldė Indijos pusiasalį. Vis dažniau prie Japonijos krantų priartėdavo Amerikos prekybiniai laivai, plaukiantys į Kiniją.
Atsiradus galimybėms užmegzti abipusius kontaktus su pasauliu, Japonijoje sparčiai vykdomos socialinės reformos. Vakarietišku pavyzdžiu modernizuojama gamyba, kuriamos ministerijos, ekonominės struktūros ir net biuro baldai. 1870-1880 metų laikotarpis išsiskyrė sparčiu vakarietiškos industrinės revoliucijos patirties diegimu, mechanizuotos gamybos kūrimu, prekybos modernizavimu. Pirmiausia japonai modernizavo šilko, medvilnės apdirbimą. Buvo įkurtas tekstilės centras, kuriame pradėta naudoti anilino dažus, iš Europos buvo atvežtos žakardinės audimo staklės. Taikantis prie europietiškos paklausos, pradedama gaminti europietiško stiliaus porceliano indus. Vietoj tradicinių dubenėlių gaminami puodeliai su ąselėmis, lėkštutėmis. Tačiau tai nesutrukdė japonams išlaikyti savo senųjų tradicijos.
Japonija stebėtinai greitai modernizuoja verslo, gamybos sritis, kuria modernias komunikacijas, bankų sistemas. 1869 metais atsirado pirmoji telefono linija, po kelerių metų nutiesiamas pirmasis geležinkelis tarp Tokijo ir Yokahamos, nedidelės žvejų prieplaukos, kuri tapo užsienio prekybai pritaikytu stambiu uostu. Kviečiami laivybos, geležinkelių specialistai, inžinieriai, architektai iš Vakarų Europos. Galima tik stebėtis, kaip medinės stumdomos pertvaros ir tradicinė japonų architektūra šiandien tapo viena iš moderniosios architektūros lyderių.
Tradicinio japonų namo pagrindines konstrukcijas sudaro bambuko atraminiai stulpai, sujungti lengvomis stumdomomis pertvaromis. Gyvenamasis vidaus plotas kuriamas pagal polifunkcinių erdvių sistemą, o tam naudojamos stumdomomis iš ryžių popieriaus su lengvu mediniu rėmu pagamintos pertvaros.